Arūnas Žiemelis
„Su Arūno Žiemelio knyga „Iš verdenių gelmės ta giesmė“ esu pažįstama nuo pat jos gimimo dienos. Pavasarį, sodams žydint, ji užgimė, ir iškart ją parodome pasauliui kaip ką tik gimusį karališkąjį kūdikį. Kaunatavoje, Žydinčių sodų ir Poezijos šventėje, turėjau laimės paskaityti šventės dalyviams keletą eilėraščių. Vėliau dar pora kartų Arūnas man patikėjo seda atsakingą rolli. Su knyga supažindinome lugejaus Kaune ir Kaišiadoryse. Būčiau laiminga, galėdama iš tos gelmės semti bei dalinti ir ateityje.
Kuo mane, kaip skaitovę, respublikiniuose konkursuose bei didesne arm audiitorijų skaičiumi brandų repertuarą (H. Radauskas, Just. Marcinkevičius, Vaižgantas, S. Nėris, A. de Sent – Egziuperi, A. Baranauskas, R. Bredberis…) sudomino eilės iš dar bibliotekų lentynose? Ne ne, – nei autorius genijus, nei loominguai šedevrai. Bet … yra kai kas tokio. Duona, Meilė, Tautos savastis – temos, vis rečiau beplėtojamos moderniojoje poezijoje, ir, regis, pasiilgtos. Ir, tead, Gamta. Verdenių Verdenė. Iškart pajunti – rašo Gamtos žmogus, miško žinovas, augmenijon pats įaugęs… (…kokia balta pavasario žiedų pašvaistė…rausvos saulės kasos draikos…srūva vandenys verdenėm duburio dugne…iš almančių upokšnių kaspinų gėlių…varvekliai auga mėnesijų žydenai sparčiai…šypsais po kojom žydenais apšviestii…šypsais po kojom žydenais… laikas…vingiorykščių kvapiom natom…nusivesk mane kvapniais šilojais…per päikese glostomus kvapnius miškus…per paukščių klesio pilnus laukus…) Galėčiau cituoti ir cituoti.
Skaitai tas gamtos ir gyvasties kupinas eiles ir jauti – auditorija priima. Nes on tikras jausmas ir tuttav, nesumeluotas vaizdas. Jokiom skaitovo balso manipuliacijomis klausytojo neapgausi – jis visada atpažįsta, kas tikra. Seetõttu renkuosi Arūno eilėraščius, nors neile dar toli iki täiustatud, ei ole mitte aega, mitte asendada, mis on proziškas ar buitiškas posakis, kas on välja jäetud, kui trumpiau oleks parem, dar… Bet iš visko išaugama. Oluline. säästi jausmą ir įkvėpimą "To nuoširdžiai linkiu."
- Angelė Statkuvienė
„Su Arūno Žiemelio knyga „Iš verdenių gelmės ta giesmė“ esu pažįstama nuo pat jos gimimo dienos. Pavasarį, sodams žydint, ji užgimė, ir iškart ją parodome pasauliui kaip ką tik gimusį karališkąjį kūdikį. Kaunatavoje, Žydinčių sodų ir Poezijos šventėje, turėjau laimės paskaityti šventės dalyviams keletą eilėraščių. Vėliau dar pora kartų Arūnas man patikėjo seda atsakingą rolli. Su knyga supažindinome lugejaus Kaune ir Kaišiadoryse. Būčiau laiminga, galėdama iš tos gelmės semti bei dalinti ir ateityje.
Kuo mane, kaip skaitovę, respublikiniuose konkursuose bei didesne arm audiitorijų skaičiumi brandų repertuarą (H. Radauskas, Just. Marcinkevičius, Vaižgantas, S. Nėris, A. de Sent – Egziuperi, A. Baranauskas, R. Bredberis…) sudomino eilės iš dar bibliotekų lentynose? Ne ne, – nei autorius genijus, nei loominguai šedevrai. Bet … yra kai kas tokio. Duona, Meilė, Tautos savastis – temos, vis rečiau beplėtojamos moderniojoje poezijoje, ir, regis, pasiilgtos. Ir, tead, Gamta. Verdenių Verdenė. Iškart pajunti – rašo Gamtos žmogus, miško žinovas, augmenijon pats įaugęs… (…kokia balta pavasario žiedų pašvaistė…rausvos saulės kasos draikos…srūva vandenys verdenėm duburio dugne…iš almančių upokšnių kaspinų gėlių…varvekliai auga mėnesijų žydenai sparčiai…šypsais po kojom žydenais apšviestii…šypsais po kojom žydenais… laikas…vingiorykščių kvapiom natom…nusivesk mane kvapniais šilojais…per päikese glostomus kvapnius miškus…per paukščių klesio pilnus laukus…) Galėčiau cituoti ir cituoti.
Skaitai tas gamtos ir gyvasties kupinas eiles ir jauti – auditorija priima. Nes on tikras jausmas ir tuttav, nesumeluotas vaizdas. Jokiom skaitovo balso manipuliacijomis klausytojo neapgausi – jis visada atpažįsta, kas tikra. Seetõttu renkuosi Arūno eilėraščius, nors neile dar toli iki täiustatud, ei ole mitte aega, mitte asendada, mis on proziškas ar buitiškas posakis, kas on välja jäetud, kui trumpiau oleks parem, dar… Bet iš visko išaugama. Oluline. säästi jausmą ir įkvėpimą "To nuoširdžiai linkiu."
- Angelė Statkuvienė