Aš pavadinta arčiausiai Žemės pusėss žvaigždės vardu. Saulė.

Kai olin paauglė, maniau, kad pasaulis priklauso man. Buvau apimta jaunatviškos Ma saan kõike teha / gebu viską mąstysenos. Rožiniai akiniai nukrito tik pabaigus vidurinę ir išvažiavus apkeliauti to gražaus ir plataus svieto. Ei, ma nenorėjau šokti välja gümnaasiumi suolo ülikooli tooli. Aš norėjau nusimesti rožinius akinius, näha, apkeliauti, paragauti pasaulio. Buvau ištroškusi patirčių ir nuotykių. Just tada labai žiauriai ir negailestingai žiauriaiau su realybe.

Su trylikos valandų pamaininiu juodu darbu, raha varoma rinkos mašina ir nepagražinta emigracijos realybe. Per ketverius suaugusiojo gyvenimo metus keliavau kaip modernus šių laikų piligrimas, tik su daugybe nereikalingų sentimentų savo bagaže. Pirmąjį amplua pasimatavau šiaurinėje Italijoje, saulę gaudžiau Graikijos salose, šaltas žiemas leidau Norvegijoje, Olandijoje sekiau Van Gogo pėdsakais ir radau įkvėpimą, su draugais klajojau po Vakarų Vokietiją, Islandijoje ieškojau mitologinių elfų, o Belgijoje suvalgiau palju per daug briuselietiškų vaflių

Turėjau patirčių – pradedant nuostabiomis, vis dar sukeliančiomis šypseną, ir baigiant traumuojančiomis, tomis, nuo vis dar gyju, mis smukdė mane į tamsią depresiją bedugnę ir dėl kurių man buvo dingęs noras gyventi. Šios patirtys labai
įkvepia mane rašyti. O rašau aš apie viską – apie tai, kaip vimdantys šlykštu yra patirti kokie gyvenę partneriai, jausmai kilo pirmą kartą supratus, kad įsimylėjau merginą, ką iš to šaltą lapkričio vakarą Osle, kai mano pirmos eilės pusseserė išmetė
mane iš namų tuščiomis kišenėmis.

Rasau, kol panyru į kūrybinę ekstazę, jaučiu, kaip plyšta galva, dreba galūnės, kyla panika ir aš noriu išsinerti iš odos.

Labai tikiuosi, kad su mano kūryba kažkam negalėjo susigretinti,
susitapatinti, išjausti tai, ką jaučiau aš, ir prisiminti jauno, pasimetusio suaugusio gyvenimo pradžią.